Vilnius

Vilnius – Lietuvos sostinė – didžiausias miestas, kultūros, mokslo, pramonės centras. Miestas driekiasi Neries ir Vilnios upių slėniais. Kiekvienas kelias, vedantis į miesto centrą, turi savo unikalią panoramą.

Jo gyventojų skaičius yra apie 579 tūkst.

Vienas seniausių Baltijos šalių miestų Vilnius turi ilgą istoriją, turtingą įvykių.

Vilnius kaip Lietuvos sostinė pirmą kartą paminėtas 1323 m. kunigaikščio Gedimino laiškuose. Vilnių daugybę kartų niokojo kryžiuočiai, tačiau po Tanenbergo mūšio (Žalgiris, 1410 m.) atakoms nurimus, miestas pradėjo sparčiai augti. Vilniuje iki XVI amžiaus gyveno 30 tūkst. žmonių, jis tapo dideliu Europos prekybos, pramonės ir kultūros centru. Reikšmingiausias to meto įvykis miesto istorijoje – 1579 m. atidarytas universitetas. Dabar tai viena seniausių aukštųjų mokyklų Europoje. Pradėdami ekskursiją sostinėje nuo Gedimino kalno papėdės apžiūrėsite Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1275-1341) paminklą. XIV – XVI a. gotikinė pilis yra ir architektūros, ir istorijos paminklas. Dabar apatiniuose aukštuose yra nedidelis muziejus, kuriame galima susipažinti su Vilniaus istorija ir apžiūrėti archeologinių radinių ekspozicijas. Nuo bokšto viršaus atsiveria kvapą gniaužiantis Vilniaus vaizdas. Trijų kryžių kalnas (Trijų Kryžių kalnas) garsėja trimis mediniais kryžiais, XIV amžiuje ant šio kalno pastatytais pagonių nužudytiems vienuoliams pagerbti. Gedimino kalno papėdėje iškilęs baltas Vilniaus arkikatedros pastatas (klasicizmo stilius). Archeologai parodė, kad katedra čia stovėjo dar XIII amžiuje. Jis buvo kelis kartus perstatytas.

Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus kaip vienas didžiausių ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje. Vilnius dažnai vadinamas baroko miestu. Jei pažvelgtumėte aukščiau senamiesčio, tikrai sutiktumėte su šiuo apibūdinimu, nes vaizde dominuoja barokiniai bažnyčių bokštai. Tačiau Vilniaus senamiestis iš tikrųjų yra puikus pavyzdys architektūros tendencijų, kurios atėjo ir išnyko per amžius. XV–XVI a. Vilnius buvo gotikinis miestas. Tuo pat metu Vakarų Europoje gotikinę architektūrą jau naikino Renesansas. XVI amžiuje Renesanso architektūra kartu su Reformacijos idėjomis pasiekė ir Vilnių, tačiau ilgai neužsibuvo. Ramias, vidutiniškai puošnias Renesanso architektūros linijas kitame amžiuje pakeitė barokas. Iki XVIII amžiaus pabaigos baroką pralenkė monumentalios, griežtos ir didingos klasicizmo linijos – paskutinė iš pagrindinių Vilniaus architektūros krypčių. Bene geriausias būdas susipažinti su senamiesčiu – pradėti nuo seniausio jo architektūrinio sluoksnio – gotikos. Vilniaus gotikos šedevras – Maironio gatvėje esanti Šv.

Onos bažnyčia. Prie Vilnios upės prie Šv. Onos bažnyčios stovi Adomo Mickevičiaus statula. Priešais Šv. Onos bažnyčią yra Šv. Mykolo bažnyčia. Netoliese esanti Bernardinų gatvė, kuri yra tipiška senojo Vilniaus alėja, veda į Pilies gatvę. Pilies gatvė eismui blokuojama nuo 1988 m. Pagrindinis Daukanto aikštės architektūrinis kūrinys – Prezidentūra. Už Prezidentūros yra Vilniaus universiteto ansamblis su Šv. Jonų bažnyčia. Didzioji g. atsiveria į Rotušės aikštę, Lietuvos menininkų rūmus. Senamiestyje yra Modernaus meno centras Vokiečių g., Nacionalinė filharmonija Didiojoje g., Visų Šventųjų bažnyčia, Šv. Kazimiero bažnyčia, Stačiatikių bažnyčia, Šv. Teresės bažnyčia, Aušros vartų koplyčia. Brandžiausias baroko architektūros kūrinys Vilniuje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Televizijos bokštas matomas iš daugelio Vilniaus vietų, nes jo aukštis yra 326 m. Televizijos bokšto viršuje yra restoranas, pro kurio langus atsiveria plati panorama.